Tauiruotės man nuo vaikystės atrodė kažkas paslaptingo bei be proto traukiančio. Mama pasakojo, jog dar būdama mažytė su pavydu žiūrėjau į tattoo pasipuošusius dėdes ir buvau labai įsižeidusi, jog man, užsispyrusiai dešimtmetei, niekas neleidžia pasipuošti tokiais „paveiksliukais“. Greičiausiai norėdami atkalbėti tėvai ir gąsdino, jog labai skauda, tačiau mano noras nepraėjo. Bėgo metai, o su jais mano noras tik stiprėjo. Pirmą kartą tattoo salono duris peržengiau šių metų rugpjūtį. Pirmoji tattoo – minimalistinis užrašas ant riešo, man reiškiantis begalinę meilę. Sau. Pasidariau ją kaip priminimą, kad visų pirmą reikia mylėti save ir stengtis dėl savęs, ne dėl kitų. Antrąją – hinduizmo dievo Ganešos – tattoo radau atsitiktinai žiūrėdama vienos merginos eskizus. Vos pamačius supratau – ji turi būti mano. Ganeša – mokslo, išminties globėjas. Tikima, jog jis neša sėkmę bei turtus. Tattoo dar nebaigta – liko dar bent vienas seansas.
Tatuiruotes visų pirma traktuoju kaip galimybę rašyti istorijas tiesiai ant savo odos. Kitas svarbus aspektas – saviraiška. Manęs kartais paklausia – kam tau tos tatto bei auskarai ? Visuomet nusišypsau ir atsakau - Aš be jų neįsivaizduoju savęs.